Patirtis

Vienoje didelėje įmonėje pastebėta, kad sąnaudos paskirstomos tiesiogiai produktams, tačiau patys produktai buvo pagaminami (suformuojami) iš atskirų operacijų (subproduktų). Kiekvienas naujas gaminys buvo sukuriamas, jau esamų (vykdomų) operacijų sujungimu, todėl savikainos skaičiavimo produktu buvo pasiūlyta laikyti ne parduodamą paslaugą, o būtent patį subproduktą. Taip paaiškėjo kokias sąnaudas yra tikslinga taupyti.

Kita įmonė skaičiuodama savo prekės pardavimo kainą atskaitos tašku laikė medžiagos sunaudojimo kiekį. Prie žaliavos kainos buvo pridedamas tam tikras procentas sąnaudų, antkainis ir taip buvo gaunama kaina. Tokiu pačiu principu savo pardavimo kainas skaičiavo ir konkurentai. Tačiau nagrinėjant pelno didinimo galimybes paaiškėjo, kad sąnaudos neturi tiesioginio ryšio su medžiagos kiekiu. Gamyba sąnaudas susiformuodavo priklausomai nuo gamybos ciklo/proceso trukmės. Perskaičiavus savikainas paaiškėjo, kad pelningi gaminiai yra visai kiti nei prieš tai buvo manoma. To pasėkoje buvo pakeistas pardavimų asortimentas.

Pagrindinė liga yra sąnaudų pokyčio lyginimas su pajamų pokyčiu. Kitaip sakant jei pajamoms nemažėjant , įmonė manė, kad sąnaudos yra suvaldytos. Tik paaiškinus, kad pagrindinis tikslas yra nuolatinis sąnaudų mažinimas (jei to nedarote jūs už jus tai padarys jūsų konkurentai), į sąnaudų valdymą pradėta žiūrėti nauju kampu.

Paprastai dažniausiai pasitaiko sekantys neigiami ekonominio įmonės valdymo sistemos kūrimo/tobulinimo bruožai:

- Informacijos rinkimas pagal vienodą buhalterinės apskaitos sąrašą –  kurį rekomendavo naujos buhalterinės apskaitos formuotojai dar 1995 m.

- Pardavimų planavimo atskyrimo nuo sąnaudų planavimo – paprastai pardavimų skyrius pasako kiek ko parduos daugiau, o prie šių pajamų priderinamos sąnaudos.

- Darbuotojų taupymas – ekonomistų pakeitimas į finansų (piniginių operacijų) tvarkytoją (finansininką).

- Vyr . finansininkai dėl nuolatinės apskaitos tvarkų kitimą, neturi laiko pasigilinti į ekonomikos teorijas, o kursuose išklausyta teorija, dėl didelio rutininių darbų kiekio, „nusėda“ lentynose.

- Atliekamas auditas orientuotas daugiau į teisingą informacijos surinkimą, tikslu nustatyti nelikvidus arba neteisingą normatyvų laikymąsi – tačiau tai ne ekonomika.

- Sąnaudos vienetui skirstomos pagal resursų (sąnaudų rūšies) priskirimu gaminiui, bet ne operacijų tam produktui pagaminti kaštais. Svarbu ir tai, kad pardavimo sąnaudos atitenka produktui o ne pirkėjui/klientui

- Labai dažnai naujienų (technologijos) diegimas yra orientuotas į plėtrą o ne į gamybos efektyvinimą.  

Mes neneigiame, kad Lietuvoje yra įmonių iš kurių ekonominio valdymo principų negalėtų pasimokinti stipriosios Europos šalys, tačiau norėdami apibūdinti bendrą Lietuvos įmonių ekonominio valdymo lygį, norime paminėti tą faktą, kad daugelis jų neturi net ekonomisto etato. Tradiciškai yra paaiškinama, kad vyr. finansininko ar tiesiog finansininko pakanka. Vienas iš ryškiausiu mūsų išgirstų atsakymų buvo toks – geriau pasakyk kur gauti milijoną, o aš jau žinosiu kur jį padėti.